AUKLĖKIME POZITYVIAI

O kokia gi vaikų pozicija? Dažnai jie iš viso nedalyvauja konsultacijose tėvams nusprendus, kad „vis tiek nieko nesupras“, „vis tiek neis“, „tai ne jų reikalas“ ar dėl kitų iš anksto numatytų priežasčių. O jei vis dėlto dalyvauja, paprastai abejingai klauso tėvų tirados, retkarčiais pritariamai linkčiodami galva. Kai kurie, ypač vyresnieji, stengiasi prieštarauti, neigti jų adresu pilamus kaltinimus, aiškintis ir teisintis, tačiau tokios pastangos retai pakreipia tėvų monologą kita linkme. Dažnai ir patys mažieji kalba tėvų žodžiais: „Į dienos centrą patekau dėl impulsyvaus elgesio. Nieko man neišeis, nes esu sunkaus charakterio“ (8 m. mergaitė).

„Ir mokslai sunkiai sekasi, ir sporte paskutinis ir, atrodo negana, draugų padorių pasirinkti nesugeba“ – tokius ir panašius skundus iš išsekusių ir viltį praradusių tėvų dažnai girdi VšĮ Šeimos santykių institute dirbantys vaikų ir šeimos psichologai, psichoterapeutai, socialiniai darbuotojai.
Kartais net stebina, kiek priekaištų, nepasitenkinimo, nusivylimo ir pasipiktinimo gali išreikšti tėvai, kalbėdami apie savo vaikus. Savo nusiskundimų sąrašą jie paprastai „praturtina“ gyvais pavyzdžiais iš šeimos kasdienybės: kaip vaikai meluoja, manipuliuoja, naudojasi tėvų gerumu, nepaklūsta taisyklėms, šiurkščiai ir agresyviai elgiasi, tinginiauja, vengia pareigų ir atsakomybės,
pasiduoda bendraamžių įtakai ir daugeliu kitų.

Savo klientų Šeimos santykių instituto specialistai dažnai prašo: „Pasakykite ką nors, ką Jūsų vaikas daro gerai“. Pirmiausia tėvai nutyla, nustemba, kartais susigėdę nurausta. Toks klausimas jiems atrodo neįprastas, o atsakymas – šiek tiek dirbtinas. Iš tiesų, tinkamas, priimtinas, lūkesčius atitinkantis vaiko elgesys atrodo natūralus, todėl sunkiau pastebimas ir rečiau aptariamas. Siekdami
būti atidžiais ir rūpestingais tėvais, suaugusieji tarsi per padidinamąjį stiklą stebi savo atžalas, nuolat ieškodami ir pastebėdami būtent tai, kas nepakankamai tobula, kas galėtų būti dar truputėlį geriau, kas taisytina; o tai, kad sekasi, kad pagirtina, dažnai praleidžiama pro pirštus.

Nors vaiko stebėjimas ir jo elgesio vertinimas yra natūrali ir būtina tėvų funkcija, dažna tėvų kritika, nesėkmių akcentavimas, skeptiškas požiūris yra žalingi vaiko gerovei, psichikos sveikatai, savęs ir kitų vaizdo kūrimui. Vaikai greitai įsisavina tėvų neigiamus atsiliepimus, nepasiekiamus
standartus ir normas, dėl to nuolat patiria frustraciją, jaučia kaltę, nuvertina save ir aplinką. Dažnai santykiuose su vaikais išsprūstantys pasakymai „Ar tu kada nors...“, „Tau visada taip nutinka“, „Kiek tau metų...?“ kelia save nuvertinančias vaiko mintis: „Aš nesugebu to padaryti“, „Aš viską darau neteisingai“, „Aš neesu šeimos dalis“. Nuolatinis aiškinimas apie įvairias kliūtis ir neigiamas pasekmes slopina vaiko entuziazmą, kūrybiškumą, neleidžia pasidžiaugti. Klaidų ir nesėkmių pastebėjimas skiepija cinišką ir pesimistinį požiūrį. Keliami neįgyvendinami reikalavimai pasmerkia vaiką nuolatinei nesėkmei: paklausus vaiko, kaip jam sekasi mokytis, jis atsakys„blogai“, nors jo pažymiai 9 ir 10. Net gavęs 10 toks vaikas bus įsitikinęs, kad tai – ne jo nuopelnas, o mokytojos apsirikimas.

Nors bausmės ir drausminimai yra neišvengiami auginant vaikus, pagyrimai ir paskatinimai yra daug galingesnis ir efektyvesnis auklėjimo įrankis. Vaikams reikalingas grįžtamasis ryšys ne tik nesėkmės, bet ir sėkmės atveju. Jie trokšta apdovanojimų už pastangas ir pasiekimus. Tėvams gali atrodyti, kad pagyrus vaiką jis nustos stengtis. Tačiau yra atvirkščiai. Vaikai, kurie nuolat „skina
savo darbo vaisius“ (nebūtinai materialius) ir yra vertinami už savo pastangas, yra labiau savimi pasitikintys ir motyvuoti pasiekti dar geresnių rezultatų. Tuo tarpu nusivylimas, kai niekas neįvertina atlikto darbo, šią motyvaciją mažina - „Kam tada iš viso stengtis?“. Atidūs, nuoširdūs, besąlygiški elgesio skatinimai kelia vaiko savivertę, skatina prisiimti atsakomybę, didina tikėjimą
tolesne sėkme, stiprina tėvų-vaikų santykius.

Tiesa, tinkamai ir laiku pagirti vaiką nėra paprasta. Tai vienas iš tėvystės įgūdžių, kurio reikia išmokti. Štai keletas patarimų pozityviam auklėjimui:
1) Būkite atidūs: „Oi, labai gražus piešinys“ – net nežvilgtelėjusi į darbelį giria savo mažylį mama.
Neretai tokioj situacijoj vaikui kyla klausimas, ką iš tikrųjų mama galvoja apie piešinį. Neatidus mamos pagyrimas vaikui atrodo nenuoširdus ir nieko vertas. Nedalykite pagyrimų bet kada, bet kur ir už bet ką – akcentuokite konkretų elgesį, girdami suteikite vaikui pakankami daug dėmesio
(žiūrėkite į akis, atidžiai apžiūrėkite piešinį), girkite nuoširdžiai, pvz.: „Man labai patinka spalvos, kurias pasirinkai piešdamas“.
2) Jokių „bet“: tėvai nuoširdžiai trokšta, kad jų vaikai tobulėtų. Todėl kartais deramai neįvertina vaiko pastangų, per daug susikoncentruodami į tai, ką buvo galima padaryti geriau: „Džiaugiuosi, kad pati paruošei namų darbų projektą, tačiau medžiagą pasirinkai nelabai tikusią“. Įvertinkite vaiko
įdėtas pastangas, atkreipkite dėmesį ne tik į rezultatą, bet ir į procesą: „Turbūt buvo tikras iššūkis atlikti užduotį vienai. Tau puikiai pavyko su tuo susidoroti“.

3) Kalbėkite apie elgesį, o ne apie asmenybę: tokie pagyrimai, kaip „koks tu protingas“, „tu visada toks mandagus“ gali išgąsdinti vaiką. Jis tarsi įpareigojamas visada būti protingu ir mandagiu, dėl to gali kilti nerimo ir kaltės jausmai. Geriau pastebėkite konkretų vaiko elgesį: „Šiandien tau pavyko labai draugiškai dalintis žaislais su kitais vaikais“.
Tai vos keli patarimai. Paskatinimų veiksmingumas priklauso nuo daugelio veiksnių: vaiko amžiaus, lyties, vertybių, tėvų-vaikų santykių, šeimos taisyklių ir kt. Tinkamiausią pozityvaus auklėjimo sistemą padeda formuoti bendravimas su vaiku, jo elgesio stebėjimas, poreikių supratimas, tėvų tarpusavio bendradarbiavimas, konsultavimasis su specialistais. Svarbiausia yra žinoti, jog bausmės ir draudimai gali sustabdyti netinkamą vaiko elgesį, tačiau tuo pačiu jie kelia neigiamus vaiko jausmus – liūdesį, pyktį, pasipriešinimą, neteisybės jausmą. Beje, kritika ir nuobaudos informuoja, koks elgesys yra netinkamas, tačiau vaikui taip ir lieka neaišku, kaip elgtis
kitą kartą. Tuo tarpu pagyrimai ir paskatinimai skatina vaiką keisti negatyvų elgesį pozityviu, didina jo norą bendradarbiauti, kelia pasitenkinimą ir stiprina savivertę.